vandens pedagogika

Sąvoka vandens pedagogika taikoma modernioms vaikų plaukiojimo pamokoms. Hamburgo sporto pedagogas Uwe Legahn ją 2000 metais panaudojo savo knygoje ,,Vandenyje kaip namuose‘‘1 norėdamas pabrėžti pedagoginę savo naujoviškos mokymo koncepcijos esmę.

Priešingai nei įprastinėse Vokietijos plaukimo pamokose, kurios prasideda tik pagrindinėje mokykloje pradedant nuo koordinacijos požiūriu sunkiausios plaukimo rūšies- braso, vandens pedagogas kreipiasi į pradedantįjį plaukti ankstyvame ikimokykliniame amžiuje ir orientuojasi į jo individualų vystymosi lygį. Šioje ankstyvojoje mokymo fazėje sąmoningai ignoruojamas taisyklingas sportinio judėjimo režimo vykdymas, o svarbiausias dėmesys skiriamas svarbiems saugumo aspektams ir pagrindinėms sportinėms – pedagoginėms taisyklėms.

Konservatyvioms pamokoms vandens pedagogika priešpriešina nepertraukiamą mokymo ir kursų sistemą- nuo ankstyvojo kūdikių plaukimo iki įžengimo į sportinį plaukimą, kur saugus ir į vystymąsi orientuotas plaukimas ikimokyklinių vaikų amžiuje laikomas pagrindiniu etapo tikslu. Tačiau esmė yra realybei artimas gyvybiškai svarbių saugos komponentų tarpininkavimas, kuriuos Legahn atsižvelgdamas į analoginę reikšmę moderniojoje automobilių gamyboje žymi kaip ,,Oro pagalvė‘‘, ,,Saugos diržas‘‘, ,,Atlošas galvai‘‘ ir ,,Deformacijos zona‘‘.

Tokiu būdu vaikai jau gerokai prieš pirmąją klasę susipažįsta su saugumu vandenyje ir įgyja įvairiapusės judėjimo patirties. Viso to nauda - daugiametis pranašumas prieš savo bendraamžius kombinacijoje su ankstyvuoju pasitikėjimo ir socialinės kompetencijos vystymusi. Kasdieninės nesėkmės, dėl kurių normalūs visų amžiaus grupių plaukikai paprastai patiria fiasko ir kas priveda prie nelaimingų atsitikimų statistikos didėjimo, tokių vaikų dažnai nepriimamos kaip grėsmingos. Vandens pedagogika atkreipiant dėmesį į nelaimingų atsitikimų prevenciją rodo didelę pažangą. Kaip galutinė, išbandyta švietimo ir ugdymo koncepcija vieningo saugumo ir sveikatos ugdymo prasme ji prisideda prie to, kad būtų sumažintas paskendimų ir beveik katastrofų, su dažnai ilgai besitęsiančiomis traumų pasekmėmis, skaičius.

Saugumo komponentai

Vandens pedagogikos ,,oro pagalves‘‘ sudaro išgąsčio reflekso pasitraukimas, kuris nepaprastose situacijose patikimai ir gyvybę gelbstinčiai užkerta kelią dažniems nelaimingiems atsitikimams vandenyje.

Kūniškomis reakcijomis ,,išgąsčio sekundės‘‘ metu dažniausiai vadinamas trumpas sustingimas iš baimės, nesugebėjimas imtis veiksmų ir trūkčiojantis kvėpavimas- oras sulaikomas. Dėl to į refleksus panašus įkvėpimas prieš kvėpavimo blokadą nepastebimas kaip reikalinga ,,pradžios fazė‘‘, kuri ant žemės yra visiškai nereikšminga, o vandenyje turi lemiamos reikšmės.

Kai nemokyti, silpni plaukikai išgyvena staigų (išgąsčio pilną) patekimą po vandeniu, pirmąją sekundės dalį jie skausmingai įsiurbia vandens į kvėpavimo takus. Tai iššaukia greitą paniką, kuri priveda prie nelaimingų atsitikimų. Vadinasi, išgąsčio reflekso atsitraukimas vandens pedagogikoje yra aukščiausias prioritetas. Tai pavyksta patikimai, kai vaikai per mažą laiko intervalą atlieka pagal galimybes daug sąmoningų ir pačių kontroliuojamų mažų povandeninių bandymų aktyviai, stipriai iškvėpdami panirimo momentu. Be to, iškvėpimas (,,oro pūtimas‘‘) vaikų požiūriu yra tik savaime suprantama sudėtinė kiekvieno šuolio dalis. Be to, vaikai ,,paslepia‘‘ galvą dar kartą baseino viduryje ir prieš išlipdami iš vandens – be to visada laiku ir pakankamai stipriai pučiant orą!

Ar pamokų organizavimas atitinka vandens pedagogikos reikalavimus – pvz., septynių savaičių pradedančiųjų kursai lankant pamokas tris kartus per savaitę? Šiuo sąlyginai trumpu laikotarpiu bandoma panerti 1500 kartų ir tokiu būdu patikimai pasitraukia išgąsčio refleksas. Rezultatas: atsitraukus išgąsčio refleksui pradedantieji įgauna tam tikrą antro kvėpavimo apsaugos reflekso rūšį, kuri kaip ,,gyvybės draudimas‘‘ yra taip pat reikšminga, kaip įgimtas kvėpavimo apsaugos refleksas ankstyvajame kūdikių plaukime. Vaikai pasiekia beveik šimtaprocentinį saugumą vandenyje ir nepriklausomai įveikia kritines situacijas.

Gebėjimas plaukti pasyviai užima antrą vietą pagal saugumo komponentus ir yra ,,apsaugos diržas‘‘ vandenyje.

Bet kokia veikla ant žemės siūlo įvairius būdus įjungti greitėjančią pavarą, vėl nurimti ir išbūti pasyviai tiek ilgai, kol galima tęsti su nauju įkvėpimu. Tačiau būtent ten, kur greitai gali įvykti dramatiškas įvykis – vandenyje – pradedantiesiems nesuteikiama jokia panaši, gyvybes gelbstinti galimybė atsipalaiduoti. Tai aplaidumas, kuris, deja, dažnai priveda prie tragiškų pasekmių.

Vaikai turėtų pajėgti ,,pailsėti vandenyje‘‘, kad galėtų puikiai susitvarkyti su pavojingomis situacijomis! Jau pirmomis valandomis, po pirmų kasdieninių nesėkmių pradedantiesiems perteikiamas teisingas elgesys, kuris moko juos vandenyje vėl nusiraminti ar pailsėti ir tuo pačiu panaudojant mažai energijos įgauti naujų jėgų. Vaikai mokosi plaukti, jei reikalingai tik pasyviai, bet išties saugiai. Tam pirmiausiai tinka vien tik gulėjimo ant nugaros padėtis.

Tuo pačiu gulėjimo ant nugaros padėtis laikoma plaukimo ,,galvos atrama‘‘.

Remiantis dažniausiai dar labai nepalankiu galvos-kūno santykiu, trimečiai – penkiamečiai vaikai mokomi pratimų ir užduočių forma.

Kas dirba su vaikais žino, kad kūdikių galvą sudaro trečdalis viso kūno dydžio, kai tuo tarpu suaugusių galvą sudaro tik aštuntadalis viso kūno. Nagrinėjama amžiaus klasė savaime suprantama yra žymiai arčiau kūdikių, nei suaugusiųjų. Tai reiškia, kad vaikai šioje vystymosi fazėje palyginus su jų kūnais turi vis dar labai didelę ir sunkią galvą. Ją normaliame kasdieniniame gyvenime jie gali gerai ir atkakliai balansuoti ant kaklo. Tačiau jiems sunkiai sekasi gulint horizontaliai ant pilvo (pvz., plaukiant brasu) iškelti galvą virš kūno lygio (taigi, virš vandens). Kitaip neleidžia ir santykinai trumpas kaklas ir tokiems veiksmams dar per silpni sprando ir pečių raumenys, o taip pat nepalankus rankų santykis.

Be to, šioje amžiaus klasėje siūlomas plaukimas ant nugaros plaukiant nuotolius ir ugdant ištvermę, plaukiant pasyviai arba laikui.

Pilvo padėtis pirmiausia daugiau ar mažiau palieka starto, orientavimosi ir informacijos fazėse. Be to, rankų judesiai panašūs į plaukimą brastu, kojų judesiai labiau į spardymąsi kojomis arba bėgimą, dažnai ir į kojų judesius plaukiant krauliu ir sudaro lengvai išmokstamą maišytą formą.

Plaukimas su ,,deformacijos zona‘‘.

Tiek žvelgiant į vėlesnį vasarinį maudymosi malonumą, tiek ir praktikuotos sporto ekonomijos prasme, jau nuo pradžių naudojamos į realybę panašios organizacinės formos su labai aukštu mokymosi intensyvumu kaip plaukimo ,,deformacijos zona‘‘.

Savarankiškumas ir atsakomybės suvokimas susidaro tik tada, kai praktikoje galima į visą tai įaugti. Todėl vaikai anksti mokosi svarbių pagrindinių taisyklių:

  • Kiekvienas vaikas gali į vandenį įlįsti at įšokti vienas.
  • Prieš šokant į vandenį reikia tvirtai pirštais laikytis už krašto ir intensyviai galvoti apie visą tai, ką norėčiau tuoj veikti vandenyje. Tada tiksliai apžiūrima ar yra pakankamai vietos! Tik tada šokama į vandenį. Žinoma, toli nuo kietų baseino kraštų į minkštą vandenį.
  • Niekada negalima šokti arti kitų vaikų, kadangi gali skaudėti abiem vaikams!

Tokiu būdu pasiseka drastiškai sumažinti riziką ir kiek galima anksčiau ir tikroviškiau priartinti vaiką prie normalaus sambrūzdžio paplūdimyje. Pašaliniams iš pirmo žvilgsnio visa tai atrodo netvarkinga ir chaotiška ir primena Paryžiaus eismą po darbo, kuris ir čia laikantis vaiko teisių reglamentų vyksta be trukdžių ir labai saugiai. Reikia tik pasitikėti. Posakis ,,Kas gali važiuoti Paryžiuje, tas gali važiuoti visur!!!’’ yra išties pagrįstas. Ir kas išmoksta plaukti pagal vandens pedagogikos koncepciją, tas bet kokiame vandenyje jausis saugus kaip namie!

Vandens pedagogika paremta ilgalaike Uwe Legahn kaip mokytojo valstybinėje mokykloje, plaukimo ir vandens polo trenerio, gelbėtojo Zilte, plaukimo mokyklos Hamburge vadovo, seminarų vadovo ir referento pradedančiųjų plaukimo temomis patirtimi.

Aktualisiert ( Donnerstag, den 04. März 2010 um 09:55 Uhr )